laikas

„Gimimas baigiasi mirtimi,
susitikimai baigiasi išsiskyrimais,
sukaupimas baigiasi sunykimu,
pakilimai baigiasi kritimais”

/Gešė Džampa Tinlėjus. Lodžongas./
————————————————————————————-
Sėdėjau salėje ir klausiau pranešėjo kalbos. Žodžiai jo buvo lyg ir teisingi, bet patikėti jais buvo sunku. Bandžiau derėtis su savimi. Juk jo žodžiuose daug tiesos. Juk viskas taip ir turėtų būti, kaip sako pranešėjas. Tik va, nesitiki ir viskas. Tada ir toptelėjo galvon: „talpios, bet tuščios frazės.” Talpios, nes teisingos ir galinčios išjudinti minią sekti paskui kalbėtoją. Tuščios, nes jausmas, lyg kalbėtų apie troškulio malšinimą, rankoje laikydamas tuščią stiklinę. Kalba graži, bet atsigerti nėra ko.
Kartais apima jausmas, kad kasdienybėje kai kurių frazių, žodžių taip ir nesugebame iki galo užpildyti turiniu. Tik taip galiu paaiškinti keistai paaiškinamą fenomeną. Susitikę su svetimais žmonėmis būname mieli ir pakantūs, o išsiskyrę neliūdime. Būdami su artimaisiais, atvirkščiai - būname niūresni ir mažiau pakantūs, o išsiskyrę liūdime. Bendraudami su svetimais ar tiesiog pažįstamais žmonėmis labai aiškiai išgyvename laikinumą. Puikiai suvokiame, kad šis susitikimas baigsis išsiskyrimu. Tad kam jį gadinti, reikia pasimėgauti ir nuolankiai pakentėti, jei kas nepatinka - susitikimas baigiasi išsiskyrimu. Tai autentiškas, nors gal ne visada suvoktas laikinumo išgyvenimas. Tačiau to paties laikinumo jau nebejaučiame būdami su artimaisiais, tarsi su jais būsime amžinai. Manau taip ir atrodo buvimas su žmonėmis, kai „laikinumas” yra talpus, bet tuščias žodis.

Ištrauka iš interviu su R.Kočiūnu 2011-12-10  publikuoto www.bernardinai.lt

…………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Taigi egzistencinė psichoterapija remiasi prielaida, kad problemų atsiranda sutrikus santykiui tarp žmogaus ir pagrindinių egzistencinių duotybių. Ar galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?

Santykis su egzistencinėmis duotybėmis yra ne sutrikęs, o ydingas, iškreipiantis realybę. Pavyzdžiui, yra viena labai svarbi duotybė, apie kurią kalbėdamas Heideggeris vartoja terminą „įmestis”. Tai reiškia, kad ateiname į šį pasaulį ne savo valia, nesirenkame tėvų, gimimo vietos, auklėjimo… Dažnai matome gyvenimą taip, kaip esame išauklėti matyti. Turėtume pripažinti, kad čia ne viskas nuo mūsų priklauso. Tačiau dažnai susiduriu su klientų atsisakymu priimti savo istoriją. Tarkim, konfliktas su tėvais. Žmogui trisdešimt, keturiasdešimt metų, o jis vis dar negali pamiršti vaikystės nuoskaudų, dėl ko nors kaltina tėvus. Jis nesupranta, kad savo gyvenimą jau seniai kuria pats, o tėvų pakeisti negali ir niekada negalės. Psichoterapija padeda klientui priimti realybę: yra istorija, ją reikia priimti, iš jos pasimokyti ir gyventi toliau. Galime keisti tai, kas yra dabar, o istorija keičiama tik vienu būdu: keičiant požiūrį į tai, kas buvo. Negebėjimas priimti įmesties sąlygų sukuria konfliktą.

Minėjote ir nerimo universalumą.

Egzistencinė psichoterapija kalba apie dvejopą nerimą: egzistencinį, kuris atsiranda tiesiog dėl to, kad esame gyvi, ir neurotinį, patologinį nerimą - jis atsiranda, kai natūralus egzistencinis nerimas labai sustiprėja ir trukdo gyventi. Egzistencinė psichoterapija kalba, kad nerimas yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Ir jį, kaip gyvenimo dalį, turėtume priimti, užuot mėginę pašalinti, bandę įsivaizduoti, kad galime apsieiti be jo. Kartais klientams siūlau popieriaus lape parašyti tai, ko jie prašo - „aš noriu ramybės”. Tada sakau: pažiūrėkite, ką parašėte. Parašėte, kad norite ramybės. Žodis „ramybė” liks, kai nubrauksite kitus du žodžius: „aš” ir „noriu”. Kokia gali būti ramybė, jei egzistuoja „aš”, kuris nuolatos ko nors nori? Visiškos ramybės nėra ir negali būti: mūsų norai, prisirišimai, pokyčiai nuolat produkuoja nerimą. Taip pat gyvenime nuolatos renkamės. Pasirinkę vieną gyvenimo kelią atsisakome kitų mums taip pat patrauklių kelių - tai irgi tampa nerimo šaltiniu.

Dažnai perdėtas nerimas siejamas su greitu gyvenimo tempu, stresinėmis situacijomis. Ar manote, kad šiais laikais nerimo daugiau negu anksčiau?

Manau, kad taip. Greitas gyvenimo tempas reiškia, kad mums reikia nuolatos prisitaikyti prie įvairių naujovių. Vos pagalvoję, kas vyksta technikoje ir kiek visko reikia išmokti, galime suprasti, kokiame įtampos lauke nuolat esame. Žinoma, mes mokomės labai greitai, tačiau taip pat aukojame daug energijos, kad suspėtume eiti iš paskos progresui. Prisimenu, prieš trisdešimt metų žmogus eidavo į darbą, grįždavo iš darbo ir visas likęs laikas būdavo jo. Dabar žmonės nepalyginti daugiau užsiėmę. Žinoma, nerimo lygis priklauso nuo žmogaus: vieni yra gana ramūs iš pat pradžių, o kiti yra jautrūs, nerimastingi, menkiausias pokytis juos tuojau pat sujaudina. Gyvenimas yra ne poilsio vieta ir jis neišvengiamai kuria įtampą ir tam tikrą nerimą.

Pilną straipsnį galite rasti: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-12-10-rimantas-kociunas-nerimas-yra-naturali-gyvenimo-dalis/73331

Šachmatų partija įtempta, net oras virpa. Kiekvieną ėjimą juodieji šimtą kartų pamatuoja. Kad tik viskas būtų gerai. Kad tik laimėti.

Treneris praeidamas užmetė akį į žaidėjus ir tarė: „šachmatai - kaip gyvenimas. Kai žaidimas baigiasi, visos figūros - pėstininkai, karaliai ir karalienės - grįžta į tą pačią dėžę”.

Juodiesiems pasidarė taip lengva ir ramu. Pamanė, - koks skirtumas? Tik tada baltųjų karalienė grėsmingai priartėjo ir juodieji vėl įsitempė.

Pažįstu vieną vaiką, kuris mėgsta pabaiginėti sapnus. Ryte jis dažnai savo galvelėje tęsia vaizdinius ir istorijas, kurios prasidėjo naktį.
Štai ir aš norėčiau kada nors pabaigti sceną istoriniame filme…
Tipinis istorinio filmo vaizdelis: prieš mūšį valdovas joja išilgai išsirikiavusios kariaunos ir rėžia įkvepiančią kalbą.

Mėgstu tokias akimirkas. Man jos veikia kaip koks meilės romanas moteriai - padeda įsijausti į svetimas istorijas ir netikrus herojus. Net šiurpuliukai bėgioja.

Valdovas kažkuriuo savo įkvepiančios kalbos momentu visuomet iškeldamas kardą į dangų sušunka: „dabar arba niekada!!!”

…staiga iš minios pasigirsta, - niekada! Kamera greitai atsigręžia į iš rikiuotės žengusį kareivį. Valdovas į jį pasižiūri triuškinančiu žvilgsniu. Suprask - tu lavonas.

O šis atsiprašydamas užsidengia burną ir taria:
- Atleiskite, maniau, kad tai klausimas.

„Visi žinome, kad laikas bėga greičiau mums senstant. Tačiau anot Cincinačio universiteto tyrimo (atlikto 1970 metais) šis efektas toks ryškus, kad darant prielaidą, kad gyvensite 80, o šiandien esate 20-ies metų, tuomet jau nugyvenote pusę savo gyvenimo, turint omenyje laiko tėkmės pojūtį. Jeigu jums 40 metų , jūs nugyvenote 71 % savo gyvenimo (subjektyvios trukmės).
Taigi iš principo, jeigu esate virš 30 metų, jūs beveik miręs… Geros dienos!”
iš knygos „How to become slightly happier and get bit more done”, Oliver Burkeman.

Važiuodamas į Tailandą įsiminiau dvi pagrindines taisykles - buk malonus (šypsokis) ir neužmiršk derėtis. Tik įžengęs į Bankoko oro uostą, pastebiu milžinišką plakatą „Land of 1000 smiles”. Kartoju sau - neužmiršk šypsotis…ir derėtis. Iš karto imuosi praktikos. Bandau būti nuolankus, šypsotis sutiktiems žmonėms. Žmonės mieli. Jie iš ties atsako. Kol kas sekasi neblogai. Tiesa, jau vakare atsisėdęs pirmoje kavinėje pamačiau rūškaniausią iki šiol matytą padavėjos veidą. Net mano žavinga šypsena nepadėjo. Pagaliau bent trumpam galėjau būti savimi.
Na ką, atėjo laikas ir antrai praktikai - deryboms. Galvoju, reikia pradėti nuo mažu dalykėlių. Rytas. Perku vaisius. Siūlau kiek nuleisti kainą. Į mane žiūri su nuostaba, net irzliai. Nepatikėjau. Galvoju - „ne ant to užsiroviau”. O gal dėl tokio menkniekio niekas nesidera? Vėliau bandau dar kartą. Šį kartą perku suvenyrą. Vėl žiūri į mane. Nuolankiai, bet vis tiek purto galvą. Suprask - derybų nebus. Nesupratau!? Net Vilniaus turguje nusileidžia.
Pradedu apžiūrinėti savo aprangą, gal kas ne taip (vis prisimenu iš vaikystės dėdės pasakojimą, kai vietinis uzbekas priėjęs gatvėje perspėjo, kad dėdę kas nors papjaus, jeigu šis ir toliau vaikščios su šortais musulmoniškame krašte. Originalo kalba: „ja nezorežų, drugoj nezorežyt a drugoj zarežyt“)?
Kitą dieną bandau dar kartą. Ir vėl tas pats. Galiausiai, derėdamasis dėl rimtesnio pirkinio suirztu (susierzinau jau anksčiau, bet ne taip stipriai) ir panaudoju „slaptą ginklą” - apsisuku ir lyg atsisakymas derėtis mane žeistų, nusisuku išėjimo link. Žingsniai tokie neužtikrinti, lėti, nes juk žinau - tuoj išgirsiu laužytą kalbą…”Ok ok! What is your price?”.
Lyg tarp kita ko toldamas akies kampučiu žvilgteliu į pardavėją, o ten… Tiesiog įžūlu! Dar mano pėdos neataušo, o pardavėja jau atsivertus kažkokį žurnaliuką skaito. Po velnių, kas čia darosi? Ar aš durnas? Ar čia kažkas ne taip? (Nors galimi abu variantai).

Sėdžiu paplūdimyje, žiūriu į jūrą ir ieškau „tikrųjų” priežasčių. Tada man topteli, kad tai yra išaugusio gyvenimo tempo rezultatas (ar bent jau aš taip norėčiau tikėti). Derybos ilgus amžius buvo įprastos šiuose kraštuose. Tačiau kai auga prekių apyvarta, kai per dieną parduodi daugiau prekių, o tas pats pirkėjas ateina diena iš dienos, derybos tampa beprasmiškos. Kokie šansai, kad vakar pardavęs vaisių kilogramą už vieną kainą, šiandien tos pačios partijos vaisius tam pačiam pirkėjui parduosiu už kitą kainą? Sakyčiau nedidelis. Jeigu kažkas perka prekę, o eilėje stovi kitas pirkėjas, vargu ar pavyks pasiderėti su jais abiem. Pirmasis pasidera už visą eilę. Taip žingsnis po žingsnio derybos tampa istorijos, o ne kultūros dalimi.
Kažkuo primena prekybą akcijų biržoje, kur galioja labai paprastas dėsnis - jeigu akcijos apyvartumas yra didelis, tai skirtumas tarp pirkėjo siūlomos kainos ir pardavėjo prašomos būna beveik visuomet minimalus. Atitinkamai, kuo akcija prekiaujama rečiau, tuo atotrūkis būna didesnis. Supratau. Nespėjau. Pasikeitė tajai.
Nors kelionė buvo puiki, bet grįždamas oro uoste jau tiek nesišypsojau. Pastebėjau, kad tajai tikrai mieli žmonės, bet šypsena taip pat po truputį tampa istorija. Tempas neleidžia.

Sėdžiu namuose prie kompiuterio. Dirbu.
Prieina sūnus ir klausia, - ką čia veiki?
Galvoju - klausimas kaip tik į mano darbo temą. Tad vietoje atsakymo padarau pauzę ir klausiu:
- Kokia tavo didžiausias svajonė?
Aš norėčiau gyventi miške ir statyti robotą, - atsako po akimirkos.
- O tavo tėti?
Net įsitempiau. Nesuprantu kodėl nesitikėjau, kad jis paklaus atgal. Visada paklausia. Hmmm ko aš norėčiau? Ir daug negalvodamas sakau:
- Turbūt daugiau laiko praleisti su jumis ir dažniau džiaugtis vienas kitu.
Turbūt nekeista, kad toks atsakymas atėjo į galvą, kuomet vaikas „užklupo” namie bedirbantį.
Sūnus nuleido galvą. Pamaniau, kad vėl kažką jam nesuprantamai pasakiau. Tada po pauzės sako:
- Tai tu ir taip gali…
Ir nusišypsojo tarsi atsiprašydamas, kad sukritikavo mano svajonę. Juk svajonė turi būti svajoniška, o ne tai, ką gali tiesiog imti ir padaryti.
Iš nuostabos visiškai spontaniškai nusijuokiau.
Ir jis nusijuokė.
Taip. Savaime suprantama. Aš ir taip galiu. Kažkaip užmiršau…

Tai yra Ch.Darwin‘o užrašai. Tas pats tekstas žemiau perrašytas mums labiau įskaitomu šriftu.

Užrašuose matosi, kaip garsusis mokslininkas „moksliškai” bando priimti labai emocinį sprendimą… “ar verta vesti?” Be visų įvardintų argumentų mano akis užkliuvo už pabraukto raudonai.

P.S. Beje, po metų Ch.Darwin’as vedė savo pusseserę… Gana ironiškas evoliucijos tėvo pasirinkimas.

Pažįstu žmogų (vieną), kuris nėra užsiregistravęs facebook‘e (ar kuriame kitame soc.tinkle). Bet koks prašymas ten užsiregistruoti, geriausias būdas atbaidyti šį žmogų nuo pradėtos veiklos (pvz., registracijos internetinėje bibliotekoje). Į savo pasipriešinimą soc.tinklams jis žiūri pusiau su ironija. Tai kaip žaidimas - atsilaikyti kuo ilgiau. Mano pažįstamas garsiai pripažįsta, kad viduje kova jau pralaimėta. Klausimas tik kada bus sukurtas jo profilis. Priešinasi jis tarsi ir neveltui. Kova vadinasi - „prieš kvazi-draugystę” (”į kovą už tikrą bendravimą!”). Tai kas gi blogo toje kvazi-draugystėje? Juk psichologai jau seniai skalambija, kad žmogui reikia tiek tvirtų asmeninių ryšių, tiek silpnų ryšių - tokių, kuriuos ir siūlo soc.tinklai. Kuo daugiau tokių facbook‘inių ryšių, tuo geriau - žmogus turi su kuo dalintis savo kasdienybe, daugiau šansų surasti darbą, užmegzti rimtas draugystes, greitai gauti informaciją ar sužinoti, kas dedasi pasaulyje. Iš principo soc.tinklai yra nuostabu - jie tiek daug duoda. Tik kaip visada, kažką ir atima.
………………………………………………………………………………………………………………………………………………
Tikėtina, kad kiekvienas turime draugus, kurių gyvenimas būna įvairus: kartais linksmas, kartais liūnas, kartais nuobodus, o kartais intriguojantis. Tačiau pažiūrėję į facebook‘o pasaulį galime susidaryti įspūdį, kad daugelio žmonių gyvenimas yra nenutrūkstama grandinė kvapą gniaužiančių nuotykių: smagių patyrimų, įsimintinų kelionių, linksmų vakarėlių, nuostabiausių vaikų, puikių naujų draugų ir darbų. Tiesiog ne gyvenimas, o rojus. Kai pradedame (dažniau nesąmoningai) lygintis su tokia kruopščiai parengta prezentacija, apima liūdesys dėl savo nuobodaus gyvenimo. Tai pusėtino bendravimo pasekmė, kai turėdami tik dalinę, dažniausiai kruopščiai atrinktą informaciją, darome prielaidas apie visumą. Tas pats, lyg lygintis su žvaigžde, kurią pažįstame tik paviršutiniškai ir iš labai selektyvios informacijos. Taip facebook‘as kuria iliuziją, kad turėti daugiau, patirti daugiau yra tiesiog privaloma šiuolaikinėje visuomenėje. Ir, tiesą sakant, labai paprasta - juk visi taip gyvena.
Neretai, pažinę arčiau tuos pačius žmones, matome kaip rūkas sklaidosi. Nuoširdus bendravimas (jeigu jis nuoširdus) atvers visada pilnesnį žmogaus pasaulį nei fragmentiškas bendravimas. Realybėje sužinome, kad facebook‘e dažnai besišypsantis ir regis smagus žmogus realybėje dažniau yra surūgęs ar net pagiežingas, išgarbintos atostogos buvo nevykęs bandymas išsaugoti draugystę arba pabėgti nuo vienatvės, nuotraukoje besiglėbesčiuojantis būrys „draugų” - pirmą ir paskutinį kartą konferencijoje sutikti žmonės, lengvai sukurtas žavus kūrinys - ilgų kančių rezultatas, įvairūs interesai - veikla, kurią tik ką pabandėme ir greičiausiai po kelių savaičių jau būsime pamiršę, nes sunku skirti adekvatų dėmesį visam sąrašui tų pomėgių. Tad šalia visos eilės privalumų, tokia kvazi-draugystė taip pat didina įtampą, nes aukštai kelia kartelę, skatina nuolat ko nors norėti ir siekti. Juk visi tiek daug turi ir tiek daug (nu)veikia. Smagu, kad tai skatina neužsisėdėti. Tik štai bėda, kai apsisiautęs chalatu, visas susivėlęs leidžiu laiką su šeima ir iš principo nieko neveikiu, nėra ką įrašyti.

Praėjo diena. Einame su draugu, o šis: „mano žmona tokiomis dienomis sako - nesukūriau jokios vertės”. Suprask - diena buvo tikrai nevykusi. Aš jam kaip ir pritariu… Jaučiuosi panašiai. Tas jausmas nei šis nei tas. Štai ir pradėjau galvoti ar ta savigrauža čia vietoje.
Esu girdėjęs, kad kažkuriuo istorijos laikotarpiu Europos aristokratai puotos metu šalia stalo įrankių turėdavo ir plunksną. Plunksną jie naudojo tam, kad skaniai pavalgę išsivemtų ir galėtų toliau mėgautis valgymo malonumu. Taip jie apgaudavo pagrindinį prioritetų įgyvendinimo principą, kurį atradau norvego T.H. Erikseno knygoje: „Kiekvienas mūsų pasirinkimas apima tiek pat, kiek atmeta”. Taip protėviai galėjo valgyti viską, neatmesdami kurio nors patiekalo. Išradinga. Šlykštu, bet išradinga.
Gaila, kad šios idėjos neišeina pritaikyti perkrautame mūsų gyvenime. Kad ir kaip kartais pykina, atrodo tuoj ir be plunksnos susitvarkyti… bet tenka kažkaip tverti. Todėl neišvengiamai kiekvieną kartą pasirinkdami, mes kažko atsisakome. Imdami į rankas knygą, netenkame galimybės pabūti su šeima, pažiūrėti filmą ar nueiti į kavinę. Darydami vieną darbą, netenkame galimybės daryti kito. Tai erzina. Gaunasi paradoksali situacija - kažką gauname, patiriame, bet tuo pačiu išgyvename netekties jausmą. Akivaizdu, kad ką bedaryčiau, garantuotai neteksiu aibės galimybių daryti kažką kitą.
Pabandysiu pagalvoti iš naujo, ką man “davė” diena, kai aš jai “nedaviau” vertės.